Kaip miško žvėrys vilką pamokė

Vieną kartą Šilalės pakraštyje gyveno vienas labai labai senas senukas. Senuko vardas buvo Petras, bet visi kaimo gyventojai meiliai jį vadino Petruku. Jo namelis buvo labai mažytis ir stovėjo šalia Labanoro girios. Petruko sode augo gražios senos obelys, po langais žydėjo rožių krūmai.

   Vieną dieną senukas išėjo į mišką ir jame sutiko didelį pilką vilką. Vilkas jam tarė :

- Jeigu nori vaikščioti po mišką, rinkti grybus ir uogas, tai turėsi mane pamaitinti. Kas trečią dieną gausi man duoti mėsos ir dar man turėsi parūpinti šiltus pūkinius patalus.

Senelis nusiminęs parėjo namo, atsisėdo ir ėmė galvoti, ką dabar jam daryti. Ilgai galvojo ir sugalvojo, kad reikia nueiti prie Karšuvos piliakalnio, kur gyveno didelis girios elnias.

   Ilgai ėjo senelis iki elnio namų. Vis atsisėsdavo ant kelmo, užtraukdavo pypkę ir atsigerdavo naminės giros.

Pagaliau priėjo prie elnio namų. Čia jį pasitiko elniukai. Vėliau pasirodė ir tėvas elnias, kuris paklausė Petruko, kokiu reikalu šis atėjęs. Petrukas papasakojo, kaip vilkas jį žiauriai skriaudžia. Elnias tuoj sugalvojo, kaip pamokyti nedorėlį vilką.

   Grįžo senelis linksmai švilpaudamas, patenkintas namo. Staiga iš krūmo iššoko vilkas ir urgzdamas paklausė:

- Na, seni, kada savo patalus ir mėsą gausiu ?

Senelis jam atsakė :

- Ateik rytoj, papjausiu avelę, duosiu tau mėsos ir vilnos patalams.

     - Gerai seni, ateisiu rytoj,- apsidžiaugė pilkis.

Iš anksto ryto Petruko kieme pradėjo rinktis miško žvėrys ir paukščiai. Pirmasis atšokavo zuikis žvairys, iš paskos atsekė bebras, neužilgo atsliūkino lapė su barsuku, atskrido būrys erelių, vanagų, nusileido karksėdamos varnos. Paskutiniai prisistatė šeškai ir šernai. Galų gale pasirodė ir pats girios karalius elnias. Plačiaragis visiems papasakojo, kaip reikės pamokyti vilką.

   Kur buvęs, kur nebuvęs, stūgaudamas pasirodė vilkas ir ėmė artintis prie Petruko sodybos. Visi žvėrys jau laukė jo pasilėpę. Vilkas atėjo ir pradėjo staugti:

- Nešk, Petrai, avį ir patalus!

Tuo metu išlindo visi žvėrys iš savo slėptuvių ir puolė vanoti vilką. Kas nagais, kas ragais, kas dantimis ar sparnais. Vilkas pabėgo į mišką be mėsos ir kailinių.

Nuo tada Petrukas miške uogavo, grybavo ir niekada nebijojo vilko.

Domas Mankus

Trijų draugų nuotykis

Vieną kartą gyveno žiurkėnas, vardu Keksas. Jo kailiukas buvo šviesai rudas, o akys juodos kaip angliukai. Jis labai mėgo visur bėgioti, laipioti ir žaisti. Jo mėgstamiausias maistas buvo sūris. Nes, kaip žinote, visi žiurkėnai labai mėgsta sūrį.
Keksas gyveno mažame namelyje ant Nemuno kranto. Namelis buvo su raudonu stogu, mažais langeliais ir durimis. Žiurkėnas turėjo mažą darželį, kuriame augino daržoves ir labai tuo didžiavosi.
Toje pačioje gatvelėje gyveno ir du geri Kekso draugai: Sagutė ir Bumbuliukas. Jie vaikščiojo vieni pas kitus į svečius ir kartu žaidė. Pats mėgstamiausias žaidimas buvo slėpynės.
Keksas draugams tarė:
-Aš nežiūrėsiu, o jūs slėpkitės.
-Gerai, sutiko Bumbuliukas.
-Tik nesižvalgyk, skaičiuok iki dešimt,- pasakė Sagutė ir nubėgo slėptis.
Sagutė pasislėpė už seno puodo, o Bumbuliukas įlindo į spintelę. Spintelės lentynoje stovėjo puodelis grietinės. Bumbuliukas buvo smalsus ir įkrito.
Kai Keksas jį surado, jis buvo visas aplipęs grietine.
Sagutė leipo iš juoko:
-Taip nutinka visiems smalsuoliams.
Bumbuliukui buvo gėda ir jis prižadėjo daugiau nekišti savo nosies ten, kur nereikia. Šis draugų nuotykis baigėsi linksmai ir laimingai.

Daivaras Sabaliauskas

Naujieji miško gyventojai

                      Prieš daug tūkstančių metų žemėje visur buvo žalia žalia. Vien tankūs miškai, pro kuriuos sunku prasibrauti. Tik kur ne kur bolavo kalnelis, apaugęs krūmais ir samanomis.  Kasdien šildė skaisti saulutė, o retkračiais palaistydavo šiltas lietutis. Todėl visur buvo taip gražu.  Tekėjo plačios, vandeningos ir sraunios upės. Upėse plaukiojo neregėto didumo karosai, lydekos ir vėžiai. Miškuose buvo pilna visokiausių miško gėrybių. Grybai augo sulig puse medžių kamienų. O uogų buvo pilna visur, kur tik bepažvelgsi. Jos augo ir ant medžių, ir ant krūmų, savo didumu gąsdindamos miško gyventojus.
                      Viename tokiame gražiame miške gyveno daug miško žvėrelių: kiškių, ežiukų, lapių, vilkų, voverių, stirnų ir meškų. Žvėrys gyveno atskiromis šeimynomis ir vieni su kitais niekada nesipyko. Visi gerai sutarė tol, kol išaušo lemtingoji diena. Tą dieną jų miške atsirado nauji gyventojai. Kas jie tokie, niekam nebuvo aišku. Žvėrys žinojo tik tiek, kad jie įsikūrė  ąžuolo drevėje, netoli voverių šeimynos.
                      Žinia apie naujus gyventojus pasklido toli. Žvėrys nutarė nueiti ir susipažinti su naujaisiais gyventojais. Pasipuošė, kas kaip mokėjo, plunksnas pasikaišė, prisirinko miško gėrybių ir patraukė pas miško naujakurius.
Visam žvėrių paradui vadovavo miško karalius Meškinas.
-       Laba diena, naujieji mūsų kaimynai. Norėtume su jumis susipažinti,- garsiai šūktelėjo Meškinas, prisiartinęs prie ąžuolo drevės.
                   Tačiau atsakymo iš drevės nesulaukė. Tik pasigirdo įkyrus zvimbesys. Žvėrys išsigando ir susigūžė. Kas tai galėtų būti? Visi nutarė pasitarti, kaip pamatyti tuos paslaptinguosius gyventojus.
                   Pasitarę, pagalvoję, miško gyventojai nutarė, kad reikia siųsti į drevę pažiūrėti patį drąsiausią bendruomenės gyventoją- karalių Meškiną. Jis, nieko nelaukęs, pradėjo kopti į ąžuolą. Sunkiai lokys kopė, nes buvo storas, sunkus ir pilvotas, o ąžuolas labai aukštas. Kuo aukščiau lipo, tuo zvimbimas garsėjo.   Miško drąsuoliui vis baisiau darėsi. Užlipes, žvilgtelėjo drevės vidun ir, pamatęs žiūrint daug išplėtų akių, iš baimės paleido ąžuolo kamieną ir kūlversčiu nusirito žemyn.
Netekęs amo tik mikčiojo ir žvėrys nesuprato, ką Meškinas ten pamatė.
                    Tuoj kiškelis nuliuoksėjo į žalią pievą ir atnešė nelaimėliui atsigaivinti pilną saują rasos lašų.
 Atgavęs amą, Meškinas žvėrims pasakė:
-       Tai didelės širšės.

Nuo to laiko miško gyventojai neturėjo ramybės. O labiausiai kentėjo Meškinas, nes jis kišo savo smalsią nosį į laukinių širšių drevę.

Gabrielė Gvazdauskaitė

Pasaka apie Ąžuolą, Meilę ir Saulę

                      Seniai seniai prieš tūkstantį metų prie sraunaus Nemuno kranto gyveno Ona ir Jonas. Jonas vertėsi žvejyba ir medžiojo laukinius žvėris. Ona siuvo, audė, mezgė kojines, kepė blynus, duoną, pyragus ir dirbo visokius kitokius darbus. Kartais net pačiam karaliui iš Raudonės pilies iškepdavo gardžių pyragų. Jauna šeima labai troško susilaukti vaikų. Tad kartą Jonas sau prisiekė: jeigu gims mergaitė, aš ja pavadinsiu Meile, nes labai myliu savo žmoną. Na, o jei gims berniukas, pavadinsiu Ąžuolu, kad jis būtų stiprus ir tvirtas, kaip šis medis.

Po kiek laiko šeima susilaukė dvynukų: Ąžuolo ir Meilės. Vaikai augo gražiai, apgaubti tėvų meile ir rūpesčiu. Po kiek laiko jiems gimė dar viena mergaitė. Ona negalėjo tverti džiaugsmu. Ji tarė Jonui:

-Aš ją pavadinsiu Saule, nes ji kaip saulės spindulys apšvietė mus ir mūsų namus.

Ėjo metai, bėgo dienos, visi vaikai augo kaip ant mielių, jiems netrūko nei dėmesio, nei meilės. Pagaliau jie užaugo. Ąžuolas buvo stiprus ir tvirtas, tikras galiūnas. Kartu su tėvu mėgdavo eiti medžioti ir žvejoti. Meilė buvo labai geros širdies. Ji visiems padėdavo, visus mylėdavo. Saulė buvo labai nuoširdi ir gera, jos grožis buvo neapsakomas. Ilgi plaukai aukso gijomis krito ant jos pečių. Ąžuolas, Meilė ir Saulė stegdavosi visada padėti mamai. Kai mama iškepdavo pyragą Raudonės pilies karaliui, šie jam nunešdavo. Vieną dieną, kai jie visi kartu nešė mamos kepinius, Saulė tarė:

-Eikime per mišką, bus trumpesnis kelias.

-Gerai,- sutiko Ąžuolas.

Netrukus visi priėjo Raudonės pilį. Pabarškino į duris, bet niekas jų neatidarė. Staiga užklupo baisi audra. Ąžuolas, Meilė ir Saulė nežinojo kur slėptis.

- Žiūrėkite, ten anga! Lendam!- parodė Ąžuolas.                                                    

Anga vedė į rūsį. Meilė tarė:

-Kaip čia baisu ir tamsu.

-Tikrai, man jau šiurpuliai per kūną eina,- atsakė Saulė.

- Ko jūs bijote, juk čia nieko nėra,- padrąsino seseris Ąžuolas.

Tik staiga pasigirdo baisus garsas. Visi iš baimės prisiglaudė vienas prie kito. Vaikams pasidarė baisu.

-Kas čia?- paklausė Saulė.

                    Tolumoje pasigirdo jos balso aidas. Pasidarė dar baisiau. Visi pradėjo ieškoti išėjimo. Meilė užčiuopė kopėčias ir sušuko:

-Ateikite čia!

Ąžuolas, Meilė ir Saulė užlipo kopėčiomis ir atsidūrė kažkokiame tamsiame koridoriuje. Rado degtukus ir uždegė žvakes, kad pamatytų, kas dedasi aplink. Viskas aplink nušvito ir vaikai pamatė, kad jie atsidūrė karaliaus rūmuose. Pradėjo ieškoti virtuvės. Ieškojo jos visur, bet niekur nerado. Pilis buvo didžiulė, o koridorių labai daug. Po kiek laiko žvakės užgeso, šviesa pradingo. Visiems vel per kūnus ėmė bėgioti šiurpuliai. Audra darėsi vis stipresnė, žaibai trankėsi į stogą. Atrodė, kad langai išduš ir viskas užsidegs. Saulė tarė:

-Man labai baisu. Kad tik greičiau baigtųsi audra ir greičiau rastume karaliaus virtuvę.

- Nebijoki, mano sese, viskas baigsis,- atsakė Ąžuolas.

-O siaube, kas ten per pabaisa? Padėkit!- pasigirdo Meilės balsas.

-Nebijokite, aš jus nuo visko apginsiu,- pardrąsino savo seseris Ąžuolas.

Tamsoje vaikai įžiūrėjo kažkokį baltą šešėlį, kuris buvo labai panašus į vaiduoklį. Ąžuolas sugriebė jį ir jau norėjo gerai jam užtvoti, bet staiga suprato, kad tai virėjas, apsivilkęs baltu chalatu ir ant galvos užsidėjęs baltą kepurę.

-Nebijokite, aš jūsų nenuskriausiu,- išlemeno išsigandęs virėjas.

Vaikai ilgai kvatojosi iš laimės, kad tai ne vaiduoklis.

Vėliau virėjas nuvedė visus į karaliaus virtuvę ir jie ten paliko kepinius. Kol siautėjo audra, vaikams buvo leista pabūti virtuvėje. Jie galėjo matyti, kaip ruošiami karališki valgiai.

-Kaip aš norėčiau dirbti virtuvėje. Viską gaminčiau iš meilės,- tarė Meilė.

- O aš norėčiau kartu su karaliumi medžioti ir žvejoti ,- pasakė Ąžuolas.

-Aš norėčiau būti karalaite. Man visi patarnautų. Kaip būtų gerai,- nusijuokė Saulė.

- Tai ištekėk už princo ir būsi karalaitė,- patrė juokdamąsis jai Ąžuolas.

- Galiu apie tai tik pasvajoti, nes esu per jauna,- atsakė Saulė.

Ąžuolas, Meilė ir Saulė ilgai dalinosi svajonėmis. Po kelių valandų baigėsi audra. Tada jie galėjo ramiai keliauti namo pas tėvus. Grįžę savo įspūdžius ir svajones papasakojo tėvams. Jonas ir Ona buvo nustebinti tuo, kas jų vaikams nutiko. Visi smagiai pasijuokė. O tada tėvai jiems pasakė:

-Jūsų svajonės būtinai kada nors išsipildys. Tik būkite kantrūs.

Kai atėjo vakaras, Ąžuolas, Meilė ir Saulė dar ilgai šnekučiavosi apie savo nuotykius. Jie tikėjo, kad jų svajonėms kažkada iš tiesų bus lemta išsipildyti.

Lėja Tarozaitė

Nevok, nes nepraturtėsi

Vieną kartą šalia Rambyno kalno gyveno žmogus, vardu Kazys. Jis nebuvo nei turtingas, nei vargšas. Tiesiog buvo paprastas valstietis. Jis ardavo laukus ir sėdavo rugius. Grūdus veždavo į malūną, sumaldavo, o miltus veždavo į svirną. Dalį miltų parduodavo, o dalį sau pasilikdavo. Už gautus pinigus nusipirkdavo maisto produktų ir kitų prekių.

Vieną kartą pro Rambyno kalną važiavo labai gobšus turtingas ponas. Jo vardas buvo Jonas. Susižavėjęs Rambyno kalnu ir derlingomis žemėmis, ponas Jonas su visa savo šeima apsigyveno šalia valstiečio. Ponas turėjo daug žemių ir netgi du dvarus. Bet jis ėmė pavydėti valstiečiui Kaziui, nes tas gerai sutarė su kaimynais, draugiškai su visais bendravo, o ponas nepritapo, visi kaimynai jo nemėgo ir su juo nebendravo. Ponas Jonas turėjo šeimą: pavydžią dukrą Adelę, gobšuolę žmoną Oną ir pinigus mėgstantį sūnų Jurgį. Pats ponas taip pat labai mėgo pinigus.

Kartą Adelė pamatė, kad valstietis prisijaukinęs labai gražų paukštį. Paukščio plunksnos žėrėjo įvairiomis spalvomis: žalia, mėlyna ir raudona. Pono dukra užsigeidė to paukščio, bet valstietis net neketino šios užgaidos pildyti. Valstietis labai mylėjo šį paukštį ir jį lesino. Iš pykčio gobšuolis Jonas pradėjo vogti miltus iš valstiečio, manydamas kad tas nuskurs ir tada jam parduos savo paukštį. Kiekvieną naktį, kai valstietis miegodavo, ponas ateidavo į svirną ir pavogdavo maišą miltų. Iš miltų ponui Jonui kepėjai iškepdavo pyragų, kuriuos gobšuolių šeima kasdien godžiai valgydavo. Šalia valstiečio svirno, kuriame buvo laikomi miltai, medyje nakvoti įsitaisydavo prijaukintas paukštis, nes kiekvieną vakarą valstietis jį palesindavo grūdais. Paukštis matė, kaip ponas vagia miltus. Už tai, kad valstietis lesino paukštį, tasai nutarė jam padėti. Kitą naktį, kai ponas vogė miltus, paukštis pradėjo garsiai čiulbėti ir prižadino iš miego valstietį. Pamatęs vagystę, valstietis Kazys kai ką sugalvojo. Jis į miltų maišą pripylė smėlio. Kitą naktį ponas vėl vogė miltus, nešėsi juos namo ir davė kepėjoms, kad iškeptų jo šeimai pyragą. Kai kepėjos iškepė pyragą, ponas kando ir išsilaužė dantis, nes yragas buvo iškeptas iš smėlio. Dar ilgai ponas Jonas dejavo iš skausmo ir nesitvėrė pykčiu. Kaimynai sužinoję, kad ponas vogė miltus, pasipiktinę išvijo Joną iš Rambyno kalno kaimelio.

Nuo to laiko ponas viską pirko ir nieko nevogė. Jis suprato, kad vagiant neina praturtėti, tik nelaimę galima prisišaukti. 

Dominyka Keturauskaitė

Žiežirbinės raganos nuotykiai

Tai nutiko labai labai seniai. Dar nebuvo gimę nei mano tėvai, nei seneliai. Tuo metu Jurbarkas buvo visai mažytis miestelis su keliomis gatvelėmis ir mažomis pirkelėmis. Per Jurbarką tekėjo Imsrės upelis. Prie to upelio stūksojo didžiulis piliakalnis, žmonių vadinamas Bišpiliu. Tas piliakalnis buvo apaugęs medžiais ir krūmais. Pačiame jo viršuje stovėjo aplūžęs, apsamanojęs, sukrypęs namelis. O jame gyveno pikta ragana, kurią žmonės vadino Žiežirbine. Toji turėjo podukrą vardu Onutė. Mergaitė buvo labai graži, švelni, bet raganos skriaudžiama.

Žmonės bijojo Žiežirbinės. Ilgais žiemos vakarais visi rinkdavosi į vieną pirkelę ir užsidegę žvakes melsdavosi, kad tik jų neaplankytų piktoji ragana. Apie tą raganą iš žmonių pasakojimų buvo gidėjęs ir ten pat gyvenęs berniukas, vardu Jonukas.

Vieną šiltą vasaros dieną Jonukas išėjo pasivaikščioti. Jis ilgai vaikštinėjo čiurlenančios Imsrės pakrantėmis, grožėjosi supančia gamta. Tik staiga išvydo gražią šviesiaplaukę megaitę, braidančią upelyje. Vos mergaitė pamatė Jonuką, tuoj pat pasileido bėgti. Jonukas žingsniavo toliau. Netoliese išvydo didžiulį piliakalnį. Užlipo ant jo viršaus ir pamatė ten trobelę. Šalia jos prie ąžuolo pririšta ganėsi ožka. Jonukas suprato, kad čia gali būti piktosios raganos Žiežirbinės namai, todėl pabijojo eiti vidun. Pasilėpė už medžio ir stebėjo kas vyksta aplink.

Atsidarė trobelės durys ir pro jas išlndo ragana, ką tik pakilusi iš savo migio, kuriame miegojo. Ji buvo pikta, suirzusi, neišsimiegojusi, todėl dairėsi ant ko išlieti savo pyktį. Čia ji pamatė Onutę. Žiežirbinė prišoko prie mergaitės ir sudavė jai lazda. Jonukas neištvėrė ir sušuko:

-          Palik ją ramybėje, piktoji ragana !

Ragana dar labiau įsiuto, nes niekaip negalėjo suprasti iš kur sklinda balsas. Ir taip atsitiko, kad sumekeno prie medžio pririšta ožka. Senė šoko prie gyvulėlio ir trenkė pagaliu jai per šonkaulius. Ožkelė gailiai mekeno, bet niekaip negalėjo ištrūkti.

Berniukui taip pagailo Onutės ir ožkelės, kad čiupo pagalį ir pradėjo vanoti raganai per kuprą. Žiežirbinė to nesitikėjo. Iš tos baimės ji įsiropštė į medį. Tačiau medis buvo senas, šakos nudžiūvusios, tad neatlaikė senos raganos, triokštelėjo ir nulūžo. Ragana šlumštelėjo į po medžiu augusį erškėčio krūmą. Spygliai skaudžiai susmigo į raganą. Subraižyta ir subadyta, senoji Žiežirbinė išlindo iš erkėčių krūmo. Iš tos baimės, kad nebūtų dar blogiau, pasipustė padus ir pasileido bėgti į girią. Nuo to laiko jos niekas daugiau taip ir nematė.

Po kelių metų Jonukas išaugo į dailų vyrą ir pasipiršo Onutei. Jie susituokė ir ilgai bei laimingai gyveno.

Edvinas Norvaišas

Kaip vandenis gobšuolį nubaudė

                      Seniai seniai prie Nemuno gyveno labai darbšti šeima: Eglė ir Motiejus. Jie dirbo žemę, augino rugius. Malė girnomis miltus ir iš jų kepė gardžią duoną. Kartais Motiejus eidavo žvejoti.

                      Vieną kartą, atėjęs prie Nemuno, Motiejus pradėjo šaukti:

-          Bangele bangele, atnešk man žuvelę!

Žiūri Motiejus, ogi tikrai atplaukia žuvelės į tinklus. Taip Vyras prisigaudė galybę žuvų ir laimingas grįžo namo.

Netoliese Motiejaus ir Eglės namų, gyveno piktasis gobšuolis Jonas su pačia Agota. Jie labai pavydėjo Motiejaus šeimai, kad šie gražiai ir laimingai gyveno. Gobšuolis Jonas pradėjo atiminėti žuvį iš Motiejaus.

Toks gobšumas nepatiko Nemuno valdovui Vandeniui, kuris siųsdavo žuveles į Motiejaus tinklą. Todėl jis susitarė su Dangaus valdovu Perkūnu pamokyti gobšuolį Joną. Perkūnas paleido žaibus ir griaustinį, o valdovas Vandenis- užliejo jo namus vandeniu. Taip gobšuolis Jonas su savo pačia nugarmėjo su visais savo turtais į Nemuno vandenis.

Nuo to laiko Motiejus su Egle ilgai ir laimingai gyveno.

Dominyka Keturauskaitė

Mano senelės istorija

                      Kai buvo vasaros atostogos, aš su tėvais važiavau į Klaipėdą, pas savo senelę. Vakare mes ėjome miegoti ir aš senelės paprašiau:

- Papasakok man apie savo vaikystę.

Senelė pradėjo pasakoti:

-Mano tėvai gimė prieš antrąjį pasaulinį karą. Tuo metu žmonės gyveno neturtingai. Tėvai tarnavo pas ūkininkus, ten jie susipažino ir po to susituokė. Jie buvo neturtingi, todėl išvyko dirbti     pas turtingus žydus. Ten jiems gimė keturi vaikai. Ketvirtasis vaikas buvau aš.

Prasidėjo antrasis pasaulinis karas. Mes su šeima slėpėmės iškastuose bunkeriuose. Buvo baisus metas. Dieną visi būdavome namuose, o naktį eidavome miegoti į bunkerius. Pagaliau karas baigėsi. Kareiviai keliavo į namus. Keletas užsuko į mūsų kaimelį. Jų drabužiai buvo baisūs, žaizdos gilios ir skausmingos. Mes juos priglaudėme pas save, gydėme, valgydinome, davėme švarių drabužių. Po kiek laiko jie pasveiko ir išvyko namo.

                      Po karo valdžia iš žmonių paėmė po vieną kiekvienos rūšies gyvulį. Net ir iš turtuolių paėmė karves, vištas, kiaules, arklius... O žemės visiems padalino po lygiai.

                      Vėliau mūsų šeimoje gimė dar septyni vaikai. Mūsų šeima buvo gausi - vienuolika vaikų. Bet vienas vaikas mirė. Labai man buvo gaila mažosios sesutės.

Kaime vertėmės gyvulių auginimu: auginome arklius, avis, karves. Turėjome žąsų ir kalakutų. Iš gyvulių mes maitinomės, o aš iš vilnos megzdavau megztinius, kojines.  Mama audė iš linų paklodes, plonas drobes ir siuvo mums drabužius. Ji rūpinosi mumis. Mano tėvas buvo darbštus, rūpinosi šeima, ardavo žemę, sėdavo laukus, pjaudavo rugius, šienavo. Jis net mokėjo iš medžio išdrožti šakutes, šaukštus.

Kai pradėjo mano sesės ir broliai eiti į mokyklą, tėvas jiems iš avies kailio pasiuvo batus. Tie batai vadinosi vyžomis. Tėvas mokėjo padaryti ir klumpes. Su jomis būdavo labai smagu žiemą čiuožinėti ant ledo. Tai būdavo geriausia mūsų pramoga. Net žiemą aš bėgiodavau basomis po sniegą.

Vėliau pradėjau eiti į mokyklą. Mokykla buvo toli, reikėdavo eiti į ją 3 kilometrus. Labai mėgdavau mokytis. Man puikiai sekėsi. Vieną sykį mane paskyrė mokyti pirmokus, buvo labai smagu. Net savaitgaliais aš norėdavau eiti į mokyklą.

                     Kai baigiau penktą klasę, man jau buvo šešiolika metų. Po kiek laiko su seserimi išvykau dirbti į Palangą. Prižiūrėjau tris mergaites, gaminau valgyti, valydavau kambarius, taip užsidirbdavau pinigų. Vėliau išvykau į Klaipėdą, ten apsigyvenau pas savo pažystamą. Jos vyras buvo vyriausiasis teisėjas, o ji pati dirbo gimdymo namuose sesele. Tuomet, kai ji dirbdavo, aš prižiūrėdavau jos dukrelę, gamindavau valgyti, tvarkydavau namus. Po kiek laiko ji man pasiūlė darbą gimdymo namuose. Aš sutikau ir pradėjau dirbti. Ten tvarkiau palatas. Taip užsidirbdavau pinigų.

                      Vieną vakarą nuėjau į šokius. Ten sutikau tavo senelį, taip su juo ir susipažinau. Mes pradėjome draugauti. Vėliau jis man pasipiršo ir mes susituokėme. Kai man buvo 22 metai, aš susilaukiau sūnaus, o kai buvo 28 metai, gimė tavo mamytė. O vėliau, būdama 36 metų, susilaukiau dar vieno sūnaus.

         Kai man suėjo 55 metai, išėjau į pensija. Tavo senelis mirė, kai jam buvo 67 metai. Tu buvai dar visai mažytė. Kartu su tavo seneliu mes pragyvenome   43 metus. O dabar man 71 metai ir aš esu labai laiminga, nes turiu tris anūkus, o tarp jų ir tave. Gal jau miegokim, Lėja, nes jau vėlu?

-Man tokia įdomi tavo istorija, senele, norėčiau jos klausytis ir klausytis.

-Galėsiu tau rytoj papasakoti savo istoriją daug kartų, anūkėle.

Tada aš apkabinau savo senelę ir pasakiau:

-Aš labai myliu tave!

Lėja Tarozaitė

Kaip atsirado mano senelio pavardė

                      Mano senelis mėgsta ne tik pasakas sekti, bet ir pasakoti įvairias istorijas iš savo gyvenimo ir praeities. Vieną savo istorijų jis papasakojo man, o aš papasakosiu jums.

                      Mano senelio prosenelis buvo vardu Jurgis. Jo pavardė buvo Baltrėnas. Su savo šeima jis gyveno prie Daugų. Senelio prosenelis buvo laisvas valstietis. Turėjo nuosavos žemės ir vertėsi žemdirbyste: sėjo rugius, kviečius. Namie augino įvairius naminius gyvulius.

                      Tuo metu, 1831 metais, Lietuvoje kilo sukilimas prieš carinę valdžią ir caro priespaudą. Daugelis Lietuvos žmonių dalyvavo sukilime ar rėmė sukilėlius. Senelio prosenelis taip pat palaikė sukilėlius ir juos rėmė. Sukilimą numalšinus, daugelis sukilėlių ar jiems padėjusių žmonių, buvo nubausti: nuplakti rykštėmis arba ištremti. Senelis pasakojo, kad jo prosenelis Jurgis buvo viešai nuplaktas rykštėmis Dauguose. Šis įvykis yra net minimas V. Mykolaičio- Putino romane „Sukilėliai“.

                      Jurgio Baltrėno šeima, nenorėdama, kad juos persekiotų ir nubaustų, kaip sukilimo rėmėjus, susikeitė žemėmis su kitu valstiečiu. Tada visi išsikėlė gyventi prie Kalvarijos į išmainytas žemes.

                      Pagal tuometinius įstatymus, naujai atsikrausčiusiems žmonėms reikėdavo užsiregistruoti pas valsčiaus raštininką. Prosenelis Baltrėnas papirko raštininką, kad šis jo pavardėje pakeistų vieną raidę.

                      Taip mano senelio prosenelio šeima iš Baltrėnų tapo Bautrėnais. 

Dominyka Keturauskaitė

Mano sutiktas nykštukas

Vieną kartą mes su draugais žaidėme kieme. Draugai man papasakojo, kad prie Alaušo ežero yra namelis, o jame gyvena nykštukas Tukas su savo broliais. Man buvo labai smalsu pamatyti nykštukų namą. Papasakojau tėvams apie ežerą ir namelį prie jo. Tuomet visa šeima išsiruošėme į kelionę. Kelionė buvo labai ilga. Nuvykome prie ežero,išsikrovėme daiktus.    Mes su sese nubėgome pažaisti į mišką. Ėjome siauru takeliu ir pasiklydome. Sesė pradėjo verkti. Aš ją drąsinau, sakiau, kad viskas bus gerai. Bandėme ieškoti kelio atgal. Bet niekaip nesisekė. Staiga sesė pamatė kažkokį spalvotą namelį. Nuėjome ten pažiūrėti. Prie namelio išvydome mažą nykštuką. Jis mus pamatęs pasišaukė, paklausė mūsų vardų ir pasakė kuo jis vardu. Jo vardas buvo Tukas. Nykštukas pakvietė mus į savo namus. Juose gyveno daug Tuko brolių. Pirmojo vardas buvo Filipas, antrojo- Džimis, trečiojo- Džordžas, ketvirtojo- Mikas, o penktojo- Mažylis. Mes su sese jiems papasakojome, kas mums atsitiko. Tuomet jie mums pasisiūlė padėti. Tukas leido mums pas juos pernakvoti, nes jau artėjo naktis. Ryte pažadėjo padėti ieškoti tėvų. Nykštukai mums paklojo loveles. Ryte mus pavaišino skaniais pusryčiais: pačių kepta duona ir sodo obuoliais. Po pusryčių jie visi palydėjo mus iki ežero, ten pamatėme savo tėvus, kurie buvo labai išsigandę. Pamatę mus, labai apsidžiaugė. Padėkojo nykštukams. Grįžęs namo apie nykštukus ir jų namelį papasakojau savo draugams.       

Matas Globys

Mano sutiktas nykštukas

Grįžau iš mokyklos, paruošiau pamokas ir pradėjau svajoti. Svajojau apie nykštuką, kuris gyvena miške. Įsivaizdavau, kad jis turi ilgą ir baltą barzdą . O rūbai jo- žali. Nykštukas buvo vardu Ignas. Jis labai mėgo dainuoti. Ignas suprato gyvūnų kalbą ir pats mokėjo ja kalbėti. Mintimis aš nukeliavau pas jį. Mums buvo labai smagu. Žaisdavome gaudynių, slėpynių, lenktyniaudavome, kuris greičiau nubėgs nuo ąžuolo iki liepos. Jam labai sekėsi lenktyniauti, jis visada būdavo pirmas.

Kitą dieną mes su nykštuku nuprendėme eiti pasivaikščioti į mišką. Tas miškas nepaprastas. Jame ant medžių auga sultingi auksiniai obuoliai. Bevaikščiodami su Ignu, pamatėme besiganančius gražuolius žirgus. Gaila, bet aš nemokėjau jodinėti. Bet Ignas pasišovė mane išmokinti. Besimokindama patyriau daug džiaugsmo.

Kitą dieną mes jau galėjome drąsiai jodinėti, nes aš jau mokėjau.

Nykštukas pasiteiravo, ar man čia patinka. Aš jam atsakiau:

-          Labai. Ypač šiandien.

Ignas pasiteiravo, kodėl būtent šiandien. Ir aš jam paaiškinau:

Todėl, kad galime jodinėti. Ir ačiū tau, kad mane išmkei.

Taip besvajojant, į kambarį įėjo mama ir liepė gultis miegoti. Netrukus aš užmigau.

Kitą dieną aš pasiruošiau pamokas ir vėl pradėjau svajoti. Nykštukas mane nusivedė į pilį. Pagaliau atėjo taip ilgai laukta akimirka!

Beeinant nykštukas manęs paklausė:

-Ar tikrai nori pamatyti pilį?

Aš atsakiau:

-Taip, nekantrauju ją pamatyti.

Ignas pasakė:

-          Jau netoli. Toje pilyje labai įdomu, ten pilna senų knygų, visokiausių daiktų.

Nykštukas buvo teisus. Pilyje buvo tikrai pilna visokių įdomybių ir senų knygų. Vieną paėmiau į rankas pavartyti. Tai buvo pasaka „Baikštus dramblys Matas“. Man ji buvo tokia įdomi, kad kad negalėjau atsitraukti. Staiga mane pakvietė Ignas:

-          Ateik, nesėdėk visą dieną su knyga. Čia bus dar įdomiau!

Atėjau pas nykštuką ir pamačiau, kad jis rado didžiulę dėžę, o joje pilna įvairių daiktų ir drabužių. Labai norėjau viską apžiūrėti, bet jau buvo laikas grįžti namo. Pradėjo temti ir buvo laikas eiti miegoti.

Kitą dieną aš laiką praleidau su draugais visai užmiršau nykštuką Igną.

Lėja Tarozaitė

Mano sutiktas nykštukas

Tai nutiko vasarą, pas močiutę kaime. Mama su močiute skynė darže braškes,o aš atėjau jom padėti.
Braškės buvo didelės ir raudonos, visas laukas kvepėjo. Skyniau jas ir dėjau į krepšelį. Staiga pačiupau vieną didelę uogą. Ji sujudėjo ir sako:
-Neliesk manes, aš tau ne braškė!
Aš net žado netekau, kad uoga su manim kalba.
Pasirodo, ten buvo nykštukas. O jo raudoni drabužėliai buvo panašūs į braškę.
Kai atsipeikėjau ir buvau beišsižiojęs šaukti „mamaaaaaaaa“, nyktukas man tarė:
-Sveikas, aš Uogius. Padėsiu tau rinkti braškes.
Su nykšuko pagalba mano krepšelis tuoj buvo pilnas pačių didžiausių ir gražiausių uogų.
Aš padėkojau Uogiui už pagalbą ir nubėgau į kiemą suptis ant sūpynių. Ir visko gali būti, kad kai šiemet vasarą skinsiu braškes, mes su juo ir vėl pasimatysime.

Daivaras Sabaliauskas

Mano sutiktas nykštukas

                Vakare kartu su mama žiūrėjome televizijos laidą apie mitines būtybes. Kai atsiguliau, mama man pasakojo apie kaukus ir aitvarus. Prieš užmigdamas ilgai svajojau apie tuo mažus, bet daug galinčius žmogiukus.

                Naktį susapnavau mažą nykštuką. Jo vardas buvo Karapūzas. Jis mane piėmė drauge ieškoti nuotykių. Karapūzas buvo labai geras mažutis nykštukas. Mes su juo nukeliavome į nykštukų pasaulį. Man buvo juokingi jų nameliai, mažos lovytės ir maži drabužėliai. Kartu su nykštuku linksmai vaikštinėjome po mišką ir valgėme miško uogas. Karapūzui pavalgyti užteko vienos uogytės. Grybai jam buvo kaip skėčiai nuo lietaus. Skruzdėlynai jam buvo tarsi pilys su galybe mažų kambarėlių.

                Mums buvo labai linksma ir smagu. Bet... mane pažadino mama ir gražus sapnas apie nykštuką nutrūko.

                Dabar vakarais dažnai svajoju apie nykštukus. Labai norėčiau vėl pas juos patekti. Ir kad man jie papasakotų apie paslėptus lobius. O aš juos būtinai kada nors rasiu.

Jonas Lukošius

Mano sutiktas nykštukas

Vieną kartą sutikau nykštuką ir jo paklausiau:

-          Ar tu tikras nykštukas?

-          Taip, atsakė nykštukas.

-          Ar tu galėtum išpildyti tris mano norus? - paklausiau nykštuko.

-          Sakyk, ko norėtum, mergaite.

Aš labai susijaudinau ir pradėjau galvoti. Pirmiausia paprašiau šimto baltų kiškių. Nykštukas greit išpildė šį mano norą. Antrasis mano noras buvo turėti princesės suknelę. Nykštukas akimirksniu išpildė ir antrą mano norą. O trečiojo noro ilgai negalėjau sugalvoti. Tada man į pagalbą atėjo pats nykštukas. Jis paklausė manęs:

-          Mergaite, gal norėtum, kad pasaulis būtų labai gražus?

Aš apsidžiaugiau, kad tai labai gražus noras. O kai nykštukas ir jį išpildė, buvau labai laiminga.

Kamilė Onusaitytė

Mano sutiktas nykštukas

          Gal tai sapnas, gal ir ne. Tankioje girioje pamačiau kalną. Kalnas buvo labai aukštas. Ant jo augo ir žydėjo nuostabios gėlės. Gėlės buvo įvairiausių spalvų ir labai kvepėjo. Tiesiog viena už kitą gražesnės! Pabandžiau nuskinti kelias, bet išgirdau:

-          Ak tu, begėde! Tai tu vis kiekvieną dieną skini gėles iš mano sodo?! Bėk iš čia!

Aš sušukau:

-          Jūs turbūt supainiojote mane su kažkuo kitu!Atleiskite, aš nežinojau, kad tos gėlės yra jūsų. Aš tik...

Balsas supykęs įsiterpė:

-          Gana! Aš esu nykštukas Dundukas. Atleisk, kad neprisistačiau. O kuo tu vardu?

-          Na, aš esu Dominyka. Malonu suspipažinti, nykštuk Dunduk.

-          Ir man malonu. Gal norėtum išgerti šiltos arbatos su manimi?

-          Puiki mintis! Su malonumu! – nudžiugau aš.

Nykštukas mane parsivedė į savo namus. Jo namas buvo visai mažytis, su akmeninėmis sienomis. Aš vos tilpau pro duris.

Mes atsigėrėme arbatos, bet nykštukas vis dar buvo piktas ant manęs už nuskintas gėles.Aš pažadėjau daugiau niekada neskinti jo gėlių. Bet nykštukui to nepakako. Tada aš sugalvojau, kad už nuskintas gėles, aš jam pasodinsiu naujų. Ši mintis Dundukui patiko.

Aš pasadinau gėles, o nykštukas pradingo. Dingo ne tik nyktukas, bet ir kalnas, gėlės, namelis ir aš. Pasidodo, tai buvo sapnas. O gal ir ne?

Dominyka Keturauskaitė

Mano sutiktas nykštukas

Vieną kartą gyveno nyktukas, vardu Tukas. Jis gyveno visur – knygose, televizoriuose, lauke. Tukas buvo nedidelis, bet storas.

Kartą aš Tuką sutikau prie storo ąžuolo. Mes pradėjome kalbėtis. Bet nykštukas ilgai kalbėtis negalėjo, nes turėjo kažkur eiti. O kad galėtume vėliau pratęsti mūsų pokalbį, davė man stebuklingą knygą. Aš tą knygą parsinešiau namo.

Vakare ją atsiverčiau ir tuščiame lape parašiau: „labas“. O jis kitame lape man atrašė: „labas“. Taip mes bendravome visą naktį. Ryte reikėjo eiti į mokyklą. Pusryčiaudamas įsijungiau televizorių. Rodė vaikišką filmuką. Staiga: pykšt pokšt – iš televizoriaus iššoko nykštukas. Kai mama atėjo į kambarį, aš greitai jį paslėpiau. Bet jis vėl: pykšt pokšt- išlindo. Mama išsigando, bet aš ją nuraminau. Vėliau juos supažindinau.

Po kelių dienų vyko miestelio šventė. Aš užlipau ant scenos ir sušukau:

-          Ir nykštukams pasalyje yra vietos!

Nykštukas susipažino su viso miestelio žmonėmis. Bet po kurio laiko atėjo metas jam išvykti. Visi žmonės jį išlydėjo ir Tukas iškeliavo ieškoti naujų nuotykių.

Armandas Adomaitis

Mano sutiktas nykštukas

          Vieną šaltą žiemos vakarą neturėjau ką veikti. Staiga išgirdau, kad kažkas vaikšto palėpėje. Man pasidarė smalsu ir aš nusprendžiau pažiūrėti. Atdariau palėpės duris, bet ten nieko nebuvo. Apsisaukau išeiti, bet pamačiau mažą žmogutį.

-          Labas, kas tu toks?- paklausiau.

-          Aš nykštukas, vardu Mykolas,- atsakė jis man.

Nykštukas gyveno palėpėje ir mes susidraugavome. Susitarėme, kad aš atėjęs pabelsiu du kartus į duris ir jis žinos, kad tai aš.

Visada, kai grįždavau iš mokyklos, tėčiui pasakydavau, kad einu į lauką. O iš tiesų eidavau pas nykštuką Mykolą. Mes su juo žaisdavome, kalbėdavomės.

Vieną dieną pamačiau, kad nykštukas liūdnas. Paklausiau, kas jam yra. Mykolas man papasakojo, kad jį nubaudė nykštukų karalienė už tai, kad laiku nesaurado keturlapio dobilo. Karalienė atėmė nykštuko galias. Dabar nykštukas turi surasti penkialapį dobilą ir aukso puodą. Tik tada jis atgaus savo galias.

Penkialapį dobilą nykštukas jau buvo radęs. Tačiau jam dar reikėjo aukso puodo. O aukso puodą jis gali gauti tik padaręs tris gerus darbus.

Sėdėjome ir galvojome, kokius tris gerus darbus jis galėtų padaryti. Staiga atėjo minti, kad tuos darbus jis gali padaryti man, nes karalienė nepasakė, kam nykštukas turi padėti. Pirmas darbas buvo toks, kad Mykolas man padėjo sutvarkyti palėpę. Antras darbas – padėjo ją suremontuoti. Na, o trečias darbas – padėjo man sukalti inkilėlį.

Taip nykštukas padarė tris darbus, tada gavo aukso puodą, nuėjo pas karalienę ir atgavo savo galias.

O mes draugavome toliau.

Tomas Merzlikinas

Mano sutiktas nykštukas

Vieną vakarą, ruošiant namų darbus, žaislų dėžėje išgirdau krebždesį. Taip išsigandau, kad net sustingau. Pagalvojau, kad man tik pasigirdo. Vėl ėmiau ruošti namų darbus. Po kelių minučių ir vėl pasigirdo krebždesys.

          Pagalvojau, kad gal ten pelė krebžda. Pavaikščiojau po kambarį, o ten nieko. Gal vėl man pasigirdo? Vėl dirbau. Tačiau po akimirkos ir vėl krebždesys. Tyliai prėjau prie žaislų dėžės. Tek kažkas juda!

          Staiga išlindo maža būtybė. Aš tyliai paklausiau:

-          Kas tu?

-          Aš nykštukas.

-          Ką čia veiki? – pasiteiravau jo.

-          Tvarkau tavo žaislus, nes jie verkia netvarkingai sumesti,- atsakė jis man.

-          O kaip tave vadinti?- paklausiau tyliai.

-          Mano vardas Mažylis. O tavo?

-          Mano vardas Austėja,- atsakiau Mažyliui.

Nykštukas pasidžiaugė gražiu mano vardu. O aš jo paklausiau, kaip jis pas mane pateko.

-          Atėjau iš miško, miške yra daug nykštukų,- išpyškino Mažylis.

Aš nustebau, nes nežinojau, jog miške gyvena daug nykštukų.

-          Daug yra nežinančių, bet tu jau žinai,- nusijuokė nykštukas.

Staiga nykštukas dingo nieko nepasakęs. Tik tolumoje išgirdau tylų tylų balsą sakant:

-          Prižiūrėk savo žaislus, kad jie neverktų, nes gali jų netekti.

Pažadėjau visada susitvarkyti savo žaislus. O širdyje visada tikėjau, kad nykštukas dar pasirodys.

Austėja Zokaitė

Mano sutiktas nykštukas

Vieną sykį ėjau iš mokyklos namo ir pamačiau- kažkas raudonuoja. Ėjau vis artyn ir artyn. Ogi ten mažas nykštukas! Mažas mažas ir raudonai apsirengęs. Nykštukas manęs paklausė:

-          Ar galiu su tavimi eiti į tavo namus?

-          Žinoma!- pasakiau aš ir šyptelėjau.

Dabar jau mes dviese patraukėme namo. Tik abejojau, ar mano tėvai leis mūsų namuose apsigyventi nykštukui. Netrukus priėjome namus ir aš pasakiau nykštukui:

-          Tu pabūk prie vartų, o aš einu į namus. Greitai ateisiu pas tave!

Nubėgau, o nykštukas pasiliko laukti. Namie pasikviečiau tėvus ir paprašiau leisti į namus atsivesti nykštuką. Tėvai pagalvojo ir pasakė:

-          Gerai, parsivesk.

Apsidžiaugiau ir nuskubėjau pas nykštuką. Nyktukas, įžengęs į mūsų namus, nustebo, kad mano tėvai tokie dideli. Tačiau tuoj suskubo man padėkoti:

-Ačiū tau, kad buvai tokia gera ir parsivedei mane į savo namus.

- Nėra už ką,- atsakiau.

Tačiau vieną dieną mano nykštuko išsisvesti atėjo didžiulis būrys kitų nykštukų. Atsisveikinome ir jis iškeliavo. O kitą dieną mokykloje visiems papasakojau apie šį nuotykį.

Iveta Stankevičiūtė

Mano sutiktas nykštukas

Vieną dieną bėgiojau miške ir pamačiau mažą žmogeliuką. Jis buvo su ilga barzda ir smailia kepure.

Aš pažiūrėjau į mažą žmogutį atidžiau ir supratau, kad ten berniukas nykštukas. Nekantravau su juo susipažinti. Pasisveikinau ir jis man atsakė.

-          Kas tu esi?- paklausė jis manęs.

-          Mergaitė,- atsakiau jam.

-          Kuo tu vardu?- toliau kamantinėjo nykštukas.

-          Gabrielė.- O kuo tu vardu?

-          Mano vardas Dobis,- nusilenkė mažasis žmogeliukas.

Man buvo labai keistas jo vardas. Bet mes greitai susidraugavome ir aš pasiūliau jam pabėgioti su manimi mišku. Mes ilgokai bėgiojome. Vėliau Dobis pasiūlė pažaisti slėpynių. Aš pasislėpiau už medžių, bet mane greitai surado. Paskui atėjo mano eilė ieškoti nyktuko. Aš jo ilgai negalėjau rasti, nes jis buvo pasilėpęs medyje. Turėjau net pasiduoti! Tada jis iššoko iš medžio ir mane išgąsdino. Buvo labai smagu ir linksma su juo žaisti, bet man jau reikėjo bėgti namo. Dobis nuliūdęs man pamojavo. Bet aš jam pažadėjau rytoj sugrįžti.

Gabrielė Gvazdauskaitė

Mano sutiktas nykštukas

Kartą ėjau iš mokyklos namo ir sutikau keistą žmogeliuką. Jis buvo labai mažas, turėjo lazdelę ir žilą barzdelę. Paėmiau jį ant delno ir pasiveikinau:

-          Labas.

-          Labas,- atsakė jis man.

-          Kas tu toks?- paklausiau nykštuko.

-          Peris,- atsakė nyktukas. – klaidžioju šiame pasaulyje ir ieškau sau puikios pastogės.

Tada nykštukas mane nusivedė į puikią vietelę. Ten augo palmės ir buvo labai didelės kopos. Peris man papasakojo, kad tai jo uostas, kuriame jis praleido visą savo laiką. Tačiau, kai šį uostą užpuolė pelės, jis jau negalėjo ramiai gyventi. Todėl dabar ir klaidžioja, nerasdamas sau pastogės. Nykštukas man parodė stebuklingą lazdelę, su kuria daro stebuklus.

Ėmiau ir pagalvojau: aš irgi norėčiau būti nykštuke. Bet tada būčiau labai mažytė ir manęs niekas nepamatytų, nes būčiau maža, kaip skruzdėlytė. Negalėčiau net tėveliams pasakyti, kur esu... Kaip būtų gerai, jei aš būčiau nykštukė, bet didelė!

Staiga pradėjo temti. Ką daryti? Apsidairiau- nykštuko nebėra. Pasiklydau. Kaip aš grįšiu namo? Kaip pasakysiu mamytei ir tėveliui, kur esu?

Kur buvęs, kur nebuvęs, išlindo nykštukas iš kopų.

-          Kaip aš dabar preisiu namo?-paklausiau jo. Tačiau jis ėjo ramiai tylėdamas. Visiškai sutemo. Medžių šakos buvo taip susipynusios, kad nėjo paeiti. Staiga nykštukas prakalbo:

-          Megaite, aš ir pats nežinau, kur mes esame.

Aš labai nuliūdau. Tą akimirką kišenėje kažką užčiuopiau. Ogi telefonas!Paskambinsiu tėčiui!

-          Tėte, aš pasiklydau. Nepatikėsi, bet eidama iš mokyklos, aš sutikau nykštuką. Dabar aš su juo.

-          Kur esate?- paklausė tėtis.

-          Matau užrašą „Baisus miškas“,- atsakiau aš.

Tėtis išsigando ir liepė nejudėti iš vietos, nes tame miške gyvena piktoji ragana. Belaukdama tėčio, aš sugalvojau vieną dalyką. Apie jį pasakiau nykštukui:

-Nykštuk, kai tėtis atvažiuos manęs pasiimti, aš paprašysiu, kad galėtum ir tu keliauti į mūsų namus.

- Tikrai?- apsidžaugė nykštukas. – Galėtume visi būti draugais.

Atvažiavo tėtis ir mes visi grįžome pas mus į namus. Nuo to laiko nykštukas gyveno mūsų namuose.

Raminta Ptičkinaitė

Mano sutiktas nykštukas

                      Vieną vakarą užmigau labai anksti ir pradėjau sapnuoti. Sapne aš ėjau pasivaikščioti ir sutikau nykštuką. Jis buvo mažas, kaip ir visi nykštukai. Nusprendžiau su juo pasisveikinti, bet mane pamatęs, jis šoko kaip kiškis į daržą. Nykštukas buvo toks greitas, kad aš vos jį pasivijau. Dėl savo bailumo jis nenorėjo su manimi bendrauti. Juk aš buvau už jį daug didesnė.

-          Labas,- pasisveiknau aš. Nors numaniau, kad jis man nieko neatsakys.

-          L-a-a-a-b-a-s,- išlemeno jis. Aš labai nustebau, kad jis atsakė į mano pasiveikinimą.

-          Kuo tu vardu,- pasiteiravau aš nykštuko. Ir nespėjusi išgirsti atsakymo pridūriau:

-          Aš Vainora.

-          Tukas. O kodėl tu tokia didelė?- bailiai paklausė jis manęs.

-          Nes aš esu žmogus. O tu tikriausiai nykštukas, nes esi labai mažas?- paklausiau aš.

-          Aš mažas? Aš pats didžiausias ir stipriausias savo kaimelyje!- sušuko Tukas ir labai juokingai pasimaivė, rodydamas, koks jis stiprus.

Aš pradėjau garsiai juoktis.

-          O kur tas jūsų kaimelis?- paklausiau.

-          Aš tau negaliu nieko sakyti. Jeigu pasakysiu, kaimelio gyventojai mane nubaus, kad išplepėjau paslaptį.

Aš dar norėjau šio bei to paklausti, bet vos tik spėjau prasižioti, jis išnyko, labai mane nustebindamas. Bandžiau jo ieškoti, tačiau neradau.

Buvo vėlu, ėmė temti. Staiga prieš mano akis vėl išniro tas pats nyktukas Tukas.

-          Ką tu čia vis dar veiki, juk turėjai grįžti namo?- piktokai paklausė jis.

-          Aš mielai būčiau ėjusi namo, bet neradau kelio.- Gal galėtum mane parvesti namo?

-          Na gerai,- sutiko Tukas.

Jis mane parvedė prie mano namų. Įžengiau pro duris ir... atsibudau. To sapno neužmirštu iki šiol.

Vainora Galbuogytė

Sakmė „Iš kur atsirado planetos“

                      Seniai seniai ant mėnulio krašto sėdėjo du maži žmogeliukai. Dabar žmonės juos ateiviais vadina. Melvis ir Dafnė mirkino kojas jūroje ir nuobodžiavo. Melvis pasiguodė savo draugei, kad jam nusibodo naktimis nematyti šviesos, nes mėnulis užtemdo saulę. Dafnė ramiu balsu pasiūlė:

-          Mes galime pradėti į saulę mėtyti akmenukus, tada atskils dalis saulės ir švies mums.

Melvis sutiko su šiuo pasiūlymu ir jie ėmė į saulę mėtyti akmenukus. Saulė pradėjo skilinėti ir visur pabiro gruoblėti akmenukai. Jos paviršius tapo lygus lygus, o iš atskilusių gabalėlių pasidarė atskiri dangaus kūnai – planetos.

                      Mažieji žmogeliukai Melvis ir Dafnė labai apsidžiaugė, kad dabar juos džiugins ne tik mėnulis ir saulė, bet ir naujosios planetos. Šias planetas jie pavadino: Meile, Vandeniu, Meilumu, Šviesa, Ugnimi, Nerimu ir Jūra. Smagiausia buvo tai, kad naująsias planetas regėjo ne tik Melvis ir Dafnė, bet ir Žemės gyventojai – žmonės. O kad nebūtų painiavos, žmonės šioms planetoms sugalvojo kitokius pavadinimus: Meilė tapo Venera, Vanduo- Merkurijumi, Meilumas- Marsu, Jūra – Jupiteriu, Šviesa tapo Saturnu, Ugnis – Uranu, o Nerimas tapo Neptūnu.

Dominyka Keturauskaitė

Kodėl ežys turi spyglius

                      Vieną kartą tipeno ežys miško takeliu. Staiga pamatė nuostabią raudoną prisirpusią žemuogę ir ėmė svarstyti: -mano rankos per trumpos, kad pasiekčiau uogą. Bandysiu pasiekti pasišokėjęs.

                      Op į viršų! Op op op! Bet rankomis ežys niekaip nepasiekė uogos. Tik staiga kažką pajuto ant savo nugaros. Taigi čia žemuogė ant spyglių pakibusi! Apsidžiaugė ežys. Eidamas takeliu pamatė daugiau uogų. Visas jas susirinko savo spygliukais.

                      Namo grįžusio ežio šeimyna nepažino. Visas jis buvo aplipęs uogomis.

                      Ežys savo namiškius pavaišino uogomis. Kitą rytą visa ežių šeima ėjo uogauti.

                      Kaip smagu ir naudinga turėti spyglius!

Dominyka Keturauskaitė

Kodėl dramblio straublys toks ilgas?

                      Seniai seniai, kai žmonės dar olose gyveno, drambliai buvo kitokie. Jų nosys buvo dar mažytės, kaip paršelių ir jie labai mėgo žemės riešutus. Sunku jiems buvo gyventi. Drambliai dideli, o maistas žemai.

                      Vieną kartą mažas drambliukas sumanė patyrinėti vandens pasaulį ir įkišo ten savo nosytę. Tik staiga kažkas čiupo jį už nosies ir ėmė traukti. Drambliukas neišsigando, nesileido įtraukiamas krokodilo ir ėmė galynėtis. Jis nepasidavė ir liko gyvas. Tik jo nosytė ištįso iki žemės. Nuo to laiko drambliai turi ilgus straublius.

Lukas Bachar

Kodėl žirafos toks ilgas kaklas?

                      Gyveno kartą žirafa. Ji nuo mažens buvo smalsi, norėjo viską žinoti. Jai atrodė, kad pačioje medžio viršūnėje yra kažkas įdomaus. Galvojo, kad ten patys skaniausi vaisiai. Taip galvojo ir kitos žirafos. Visos žirafos stiebėsi stiebėsi ir jų kaklai darėsi vis ilgesni. Ir jos pačios augo. Pagaliau jos pasiekė medžio viršūnę.

                      Nuo tada žirafų kaklai labai labai ilgi.

Lėja Tarozaitė 

Kodėl kiškio uodega tokia trumpa?

                      Kiškis turi trumpą uodegą, nes su ilga uodega kiškiui sunku bėgioti. Jei turėtų ilgą uodegą, jam būtų sunku pasprukti nuo lapės ar vilko.

                      Seniai seniai kiškis turėjo ilgą uodegą. Jam labai nesisekdavo, nes jį greitai pagaudavo.

                      Kartą vilkas primynė kiškio uodegą ir ji nutrūko. Pabėgęs kiškis be uodegos pasijuto daug patogiau.

                      Nuo to laiko kiškis ir liko su trumpa uodega.

Armandas Adomaitis

Žiemos pokštai

                      Diena buvo baisi. Siautė pūga. Bet į kiemą labai norėjau.

                      Kai išėjau į lauką, vėjas mane nešė ten, kur jam reikėjo. Sniegas lipdė akis. Šiaip ne taip pavyko užlipti į kalną. Atsisėdau ant rogių ir pasileidau nuo kalno. Įvažiavau į didžiulę pusnį, kaip į kokį tunelį. Šiap taip išsikapstęs ėjau namo. Visas baltas kaip besmegenis. Net kaimynų šuo nepažino ir aplojo.

                      Štai kokį pokštą man iškrėtė žiema. Manau, kad dar ne paskutinį.

Daivaras Sabaliauskas 

Kas man nutiko žiemą

                      Vieną dieną su draugais ir su broliu ėjome ant kalniuko čiuožti. Buvo daug sniego. Mes su broliu leidomės nuo kalno. Buvo labai smagu! Užsitempėme rogutes į kalno viršų. Leidomės antrą kartą. Staiga rogutės susimėtė ir trenkėmės į medį. Brolis iškrito ir nusirito žemyn. Aš paleidau rogutes ir nuo kalno nučiuožiau be rogučių. Buvau visas snieguotas. Draugai labai juokėsi. Jie irgi ritosi nuo kalno žemyn. Buvome visi balti balti kaip sniego seniai.

                      Sutemo. Grįžome su broliu namo šlapi ir snieguoti. Močiutė ir mamytė juokėsi, bet nepyko.

Edvinas Norvaišas 

Sniego namas

                      Vieną dieną grįžęs iš mokyklos pradėjau statyti sniego namą. Stačiau ne vienas. Man padėjo Gintaras. Aš ridenau iš sniego rutulius. Gintaras padėjo juos užkelti. Sniego rutulių reikėjo suridenti daug.

                      Namo statybai reikėjo penkių lentų. Trijų langams, vienos durims ir dar vienos lentynai.

                      Viduje įrengėme kelis sniego baldus. Padarėme vidaus ir išorės apdailą. Pabaigę darbus smagiai praleidome popietę. Vakarop nufotografavome savo sniego namą.

Tomas Merzlikinas 

Išdykėlis triušis

                      Kartą pas senelį kaime man nutiko vienas nuotykis. Buvo žiema. Aš žiūrėjau kaip senelis ruošėsi mažus ir didelius triušius sudėti į naujai padarytą gardą. Ėmė triušius po vieną už ausų ir dėjo.

                      Dairausi aplink ir matau, kad sniege kažkas juoduoja. Tyliai tyliai prieinu. Staiga pamatau, kad tai triušis!

                      Mano rankos pačios čiupo triušį. Net nesupratau kaip tai įvyko. Triušis ėmė cypti, o aš irgi cypiau kartu su juo. Trušio nepaleidau, kol atėjo senelis. Jis paėmė triušį ir įdėjo į gardą.

                      Dominyka Keturauskaitė