Prie jūros (konkursinis diktantas)

     Jūra putoja, šiaušiasi, pyksta. Tamsūs vandenys ritasi didžiulėmis bangomis. Paskui lūžta į krantą, plačiai apglėbdami smėlį. Rodos, visą pakrantę pagrobs, praris, nusineš į gelmes.       Banga veja bangą, grasina, gąsdina. Vėjas ūžia, spengia ausyse, žeria smėlį į akis. O pakrantės pušelę iškedeno, prilenkė prie žemės. Atrodo, vargšelė, tuoj nulūš.

     Kojos grimzta į smėlį. Ir kam reikėjo lįsti iš šiltų, jaukių namų tokią dieną? Labai norėjau pamatyti jūrą.

     Švysteli žaibas. Iš toli ataidi, atidunda griaustinis. Stambūs lietaus lašai teškia tiesiai į veidą.

     Grįžtu namo. Jūra šiandien mane sutiko priešiškai.

( pabrauktas vietas rekomenduotina diktuojant pasakyti)

Vasaros prisiminimas

     Vasara barstė ir dalino savo šilumą, žiedus ir kvapus. 

    Ir štai jau ruduo. Dar tik rugsėjis. Dar žydi astrai, jurginai ir kardeliai. Dar dūzgia bitutės ir kvepia obuoliai. Obuoliai soduose, pintinėse ir mūsų rankose.

     Paimk obuolį ir palaikyk jį. Tai vasaros kvapas ir skonis. Parsinešk jį namo. Tu neši ne tik obuolį, bet ir vasaros prisiminimą.

Draugystė

     Sename ąžuolyne gyveno protingas apuokas. Jis turėjo draugę pelytę. Apuokas su pelyte gražiai gyveno. Jie abu maitinosi ąžuolo gilėmis ir gerdavo ryto rasą. 

     Kartą pelytė išbėgo rinkti rasos lašelių ir neparbėgo. Apuokas ilgai ieškojo draugės. Staiga pamatė katiną, kuris kažką gardžiai ėdė. Apuokas viską suprato ir liūdnas nuskrido į ąžuolo drevę. Po trijų savaičių jis numirė.

     Senojo apuoko drevė ir dabar yra. Ten niekas negyvena.

     Kartą gyveno princas ir norėjo vesti tikrą princesę. Jis apkeliavo visą pasaulį, bet tikros nerado. Liūdnas sugrįžo princas namo.

     Vieną vakarą užėjo smarki audra. Žaibavo ir griaudė, lietus kaip iš kibiro pylė. Kažkas pasibeldė į miesto vartus. Senas karalius nuėjo atidaryti vartų. Už vartų stovėjo princesė. Bet kaip ji atrodė! Vanduo sruveno jos plaukais. Sunkėsi į batus ir per pirštų galus tekėjo lauk. Karalius įvedė ją į rūmus.

Bebrai

    Bebrų mažyliai augo gražūs ir sveiki. Vos dviejų parų amžiaus jie norėjo paplaukioti kanale. Bebriukų mama vos spėdavo traukioti neklaužadas iš šalto vandens. Daug vargo bebrienei, o padėti nėra kam. Bebriukų tėtis už ąžuolyno stato užtvanką. Verčia į upelį gluosnius ir drebules. O naktį ruošia maisto atsargas žiemai. Tempia į sandėlį plonas šakeles. O mažyliams rūpi tik maudynės ir žaidimai.

Ešerys ir lydeka

     Kartą viename tvenkinyje gyveno ešerys ir lydeka. Tačiau po kurio laiko tvenkinys išseko. Lydeka išalko. Ką daryti? Gal ešerį suryti? Išnardė skersai ir išilgai tvenkinį. Nerado ešerio.

     O ešerys visą dieną tyrinėjo nematytą daiktą – bučių.

     Kitą rytą ešerys vėl nuplaukė prie bučiaus. Lydeka nusekė paskui. Ešerys šmurkšt į bučių. Lydeka paskui. Ešerys išlindo pro virbų tarpą. O lydeka negali.

     Atėjo senis, ištraukė lydeką ir nusinešė namo. O ešerys nardo po tvenkinį.

Baisi naktis

     Jūroje žvejojo vaikinas. Staiga valtis pakrypo į šoną. Aplink jūra. Vien mėlyna  jūra. Milžiniška banga trenkėsi į valtį. Kaip šapelį žmogų blaškė jūros bangos.

     Netrukus jūrą jau gaubė sutemos. Pamažu tilo audra. Staiga vaikinas pamatė diidžiulį ryklį. Visai netoli! Nelaimėlis susigūžė į kamuoliuką.

     Bet iš debesies išlindo dangaus šviesulys. Žiūri žmogus ir netiki savo akimis. Prie pat išniro jūros gyvūno galva. Jis išgelbėtas! Tai delfinas! Delfinai stūmė valtelę kranto link. 

Pagalba

     Kartą susirgo laukinė kriaušė. Nuleipo vargšės lapai. Naktį ji negalėjo užmigti. Skausmai kamavo. O sirgti niekam nemalonu. 

     Pro šalį bėgo kiškis. Pastebėjo kriaušės nelaimę. Reikia padėti. Paskelbė miško gyventojams liūdną žinią.

     Atskrido darbštus genys. Ilgai kirmėles snapu rankiojo.

     Kriaušė atsigavo. Vėl sužaliavo jos lapai.

Vyčio istorija

     Nėra jokių žinių, kuris Lietuvos valdovas padarė Vytį valstybės ženklu. Sakoma, kad tokį ženklą naudojo karalius Mindaugas.

     Vytis - tai žirgas ir jo šarvuotas karys su skydu, kuriame yra kryžius. Senovėje lietuviai žirgus labai mylėjo ir laikė savo draugais. Net į kapus su jais gulė. Vytis su geležiniais šarvais. Tokius šarvus turėjo tik kariai.

     Lietuvos Vytis iš kitų tautų ženklų išsiskiria kuklumu. Raitelis tik veja priešą. Jis tik vaduotojas. Tą patvirtina balta kario ir žirgo spalva.

Dovana

     Jau saulelė smarkiau šildo. Nuo stogo teška.

     Miško gyventojai ruošia mamytėms dovanas. Voveraitė iš lazdyno riešutų padarė mamai karolius. Lapiukas iš plunksnų surišo lapei vėduoklę. Vilkiukai išdrožė iš kaulo vilkei birbynę. O kiškutis nieko neturėjo. Liūdnas jis ėjo pamiške.

     Staiga po krūmu jis pamatė melsvus žiedelius. Tai buvo pirmosios žibuoklės

     Štai ką jis padovanos mamai!

Berželis

     Didelio namo kieme augo berželis. Vasarą prasidėjo karščiai. Nuo saulės spindulių jis ėmė silpti. Lapeliai pagelto ir biro. Liūdnai siūbavo berželio šakos.

     Naktį svyruonėlis užsnūsdavo ir sapnuodavo palčius kaimo laukus, kur augo jo broliai. Sapne regėdavo mišką, upelį, kiemą.

     Iš kaimo sugrįžo Rokas ir Kęstutis. Berniukai suprato berželio nelaimę. Čiupo ąsotį, nešiojo vandenį ir laistė berželio šaknis. Atsigavo berželis, mojavo šakomis ir tyliai atsidėkodamas šlamėjo.

Žygyje

     Mokiniai išėjo į žygį. Visą dieną žygiavo Dubysos pakrantėmis. Vakare apsistojo pamiškėje, netoli ąžuolyno. Visi kibo į darbą. Vieni statė palapines, kiti tempė šakas laužui. Jūratės mama ruošė vakarienę.

     Netrukus aikštelės viduryje suliepsnojo laužas. Gardžiai kvepėjo valgiai. Po vakarienės vaikai žaidė, dainavo, minė mįsles.

     Bet laikas pailsėti. Rytoj vėl žygis.

Pasaka apie peles

     Kamaroje po grindimis gyveno daug pelių. Visos pilkos, tik viena balta. Baltoji buvo pelių karalienė. Ji gyveno didžiausiuose rūmuose, kviečių aruodo kertėje. Rūmai mūryti iš auksinių grūdų. Karalienės sostas buvo balčiausias iš kieto sūrio padarytas.

     Nuo ryto iki vakaro jos dirbo kamaros lentynose. Nešė iš aruodo į savo urvus kviečių ir miežių grūdelius. Iš kamaros gabenosi dešros, sūrio, miltų, pyrago. Tai buvo darbščių pelių valstybė.

Tau, mamyte!

     Visose pašlaitėse sužydo, sumėlynavo žibutės. Žydros akelės žiba po lazdyno krūmu, po egle, prie takelio. Vingiuoja takelis, lenktyniauja su žydrais kupsteliais.

     Bėga, šokinėja takeliu vaikelis. Maža rankutė tiesiasi prie žiedų. Pirščiukai atsargiai laiko puokštelę. Ji sudaryta iš dangaus žydrumo, saulės šviesos, pavasario kvapo. Tyras vaikučio džiaugsmas. Puokštelę atiduos mamytei.

Laiškas žiemai

     Aš ilgai tavęs laukiau. Kai iškrenta pirmosios snaigės, mes prausiame vienas kitą. tai mūsų pasisveikinimas.

     Būk gera ir maloni, žiemuže! Negailėk sniego ir sušaldyk vandenį. Nusibodo mums rudeniniai lietūs.

     Ar žinai, žiemuže, kur tu gražiausia? Ogi miške. Kaip tu gražiai sniegu užkloji plačiašakę eglę, seną storą ąžuolą, baltaliemenį beržą. Nebūk pikta. Nesušaldyk bejėgių paukštelių. Labai tavęs prašau.

Rudens gėrybės

     Į žemę atėjo ruduo. Saulė dar negaili šilumos. Gaivus lietus pagirdė žemę. Į mišką subėgo grybautojai. Visi nori rasti baravykų. Juos slepia rudos samanėlės. Ilgai dairausi. Radau gražuolį! Raudonikis paslėpė galvą po rudais lapais. Prie seno kelmo radau kelmučių. Mano krepšelis jau pilnas rudens gėrybių. Smagus eisiu namo.

Kikilio šermukšniai

     Šaltis per laukus, miškus, ežerus žengia. Žemei širdį šalto. Balas be meistro įrankių įstiklina.

     Jau paskutinius klevo lapus nuraškė. Laukinius obuoliukus į akmenėlius pavertė. Šermukšnių uogas į stiklinių karolių vėrinį surinko. Tokios uogos burnoje tirpsta, medumi kvepia.

     Štai atskrido du puošnūs kikiliai. Šermukšnio uogas lesioja, linksmai čiulba. Iš šaiposi iš šalčio - mums sušalusios uogos dar skanesnės.

Pirštinė

     Romukas su mama ėjo per mišką. Rado ant šakos pirštinę. Raštuota nedidelė kaip tik ant Romuko plaštakos.

     Parodė pirštinę mamai. Ji nustebo. Tai jos mezgimas. Šią pirštinę Romukas pametė rudenį. 

     O kas ją ant šakos pakabino? Galėjo lapė. Galėjo ir stirna. O gal vilkas norėjo būti toks geras?

Rudenį

     Artėja šalta žiema. Retai besišypso saulutė. Stovi nuogi medžiai. Paskutinius lapus nuplėšė rudeninis vėjas. Liūdnai siūbuoja medžių šakos. Šaltas lietus skalbia žemę. Nebėra giesmininkų. Jie išlėkė iš mūsų krašto. Strikinėja vieniši žvirbliai. Zylutėms trūksta maisto. Sode Juliukas paruošė lesyklėlę. Pabers trupinėlių ir grūdelių.

Kiškienės margučiai

     Miško medžių šakose kybo daug šviesių lašelių. Saulė šviečia, lapeliai spindi. Pučia vėjas, krinta lašeliai žemyn. O maži kiškučiai gaudo juos į molio indelius.

     Štai jau pilni indeliai lašelių. Kiškienė pribėrė į juos kažkokių miltelių ir išmaišė kojele. Po to sudėjo kiaušinius.

     Koks gražumas margučių! Velykos! Velykos!

    Eglutė 

     Ežero pakrantėje auga ąžuolai ir uosiai. Po jais keroja dilgėlės ir tankūs krūmai. Lygus takelis veda prie ežero. Kitoje ežero pusėje auga vieniša eglaitė.

     Gera eglutei pamiškėje. Niekas jai neuždengia saulės. Niekas neslepia jos vešlių šakų. Eglaitė ošia, stiebiasi aukštyn ir žvelgia į tolį. Ji mato, kaip dygsta žolė. Stebi, kaip sprogsta medžių pumpurai.

Spustelėjo šaltukas

     Spustelėjo pirmasis šaltukas. Lauke medžių šakas papuošė šerkšnas. Varlytės pajuto šaltį. Jos sušoko į tvenkinį arba upę. Ten jos giliai įsikasė į dumblą. Čia jos miegos visą žiemą. 

     Lauko pelytė prisitempė į urvelį žiemai grūdų. Voverė prisidžiovino grybų. Prisinešė į savo lizdą riešutų. Kėkštas prisislapstė gilių. O ežiukas prisnešė obuolių.

Daržo gražuolė

     Vieną rudens dieną vėjas užklydo į daržą. Jis rado tuščią aguonos galvutę. Čia dar buvo vienas mažas aguonos grūdelis.

     Rudenį lietus grūdelį įplakė giliai į žemę. Čia jis iškentė žiemos šaltį. Pavasarį sudygo, išleido liekną stiebą. Aguona gražiai sužydėjo. Ji stovėjo išdidžiai ir droviai. Jos žiedlapiai liepsnojo kaip ugnis. Žmonės ėjo pro šalį ir grožėjosi.

Ateina žiema

     Greitai prabėgo ruduo. Ateina žiema. Pradės šalti, snigti. Benamiai vėjai smarkiai pučia, ūžia. Paskui upes ir ežerus uždengia ledas. 

     Rudenį žalčiai, gyvatės, driežai įsirausia po kelmais ir miega. Vabalai, musės ir drugeliai sulenda į plyšius. Skruzdėlytės uždaro visus savo didžiulio miesto vartus. Užkamšo visas angas ir plyšelius. Tada ir žiemos šalčiai nebaisūs.

Voriukai lakūnai

     Kai kurie voriukai rudenį pasidaro lakūnai. Jie iš pilvo išleidžia voratinklį ir prikabina jį prie krūmo. Vėjas jį pagauna ir tempia, tempia. Šis stiprus kaip šilko gija. Voratinklis darosi vis ilgesnis - vėjas jį vis labiau traukia. Voriukas stipriai laikosi ant žemės.

     Tačiau stiprus vėjas atplėšia voriuką nuo žemės. Skrenda lakūnas, dairosi iš aukštybių. Kur leistis?

Vasarą miške

     Oras kvepėjo žaluma, saulutė kaitino. Miškas tyliai ošė. Upeliukas gražiai čiurleno. Vanduo jame buvo sidabrinis, net dugne akmenėliai matyti. Ant didžiulio akmens sėdėjo Jūratė. Jos kojos buvo įmerktos į vandenį.

     Netoliese augo senas ąžuolas. Maža devynbalsė viršūnėje pradėjo savo giesmę. Jos balsas skambėjo puikiai. Juk ji - geriausia miško giesmininkė. Jūratei buvo malonu klausytis nuostabios melodijos.

Šalpusnis

     Miško aikštelė. Saulės atokaitoje kažkas suspindo. Tai buvo geltonas šalpusnio žiedas. Šaltis net nusigando. Jis piktai pažiūrėjo į pavasario pranašą. Sušaldysiu tą gražuolį naktį. Jis lapų neturi ir negalės pasislėpti. Visą naktį beširdis vėjas pūtė lediniu kvapu. O žiedelis turėjo šiltus pūkelius. Nakčiai jis susisupo į juos. Užsimerkė ir užmigo. Jokie šalčiai jam nebaisūs.

Po svetimus namus

     Kartą žvirblis lizdą po pastoge įsitaisė. Pastebėjo jį berniūkščiai ir išardė. Tada jis įsikūrė drevėje. Žebenkštis visus kiaušinius išnešiojo.

     Žvirblis ilgai galvojo ir nutarė prisiglausti erelio lizde. Tarp storų šakų laisvai tilpo jos mažas lizdelis.

     Dabar žvirblis ramiai gyvena ir nieko nebijo. Erelis net nepažvelgia į tokį mažą kaimyną. Užtat nei katė, nei vanagas neskriaudžia žvirblio. Juk erelio visi bijo.

Smaližius

     Miško bitės atkakliai gina savo korius. Tačiau tai neatbaido lokio. Jis nepyksta ant bičių. Baisiai mėgsta jų medų.

     Lokys maisto ieškoti eina vakare. Mat tada bitės darbininkės miega. Smaližius prisėlina artyn, numeta bičių lizdą ant žemės. Po to paima jį su medumi ir įlipa į medį. Kol piktos bitės skraido, lokys patogiai sušveičia medų.

     Kartais bitutės aptinka vagišių. Nuo įgėlimų jį saugo gauruotas kailis. Lokys užsidengia galvą ir neša kudašių kiek įkabindamas.

Žiedų pasaka

     Pavasarį pievos ir medžiai pasipuošė žiedais. Ant šakos sustingsta voverytė, berželis, mažas eglės spygliukas. Tyliai šnibždesio klauso ir tyras upokšnis, ir žalias žilvitis. Klauso skarota eglė ir gražuolis ąžuolas.

     Nepakartojama žiedų pasaka. Tik ne visi sugeba ją išgirsti. O tu ar girdi gražią žiedų pasakaitę?

Gulbės

     Gulbės - tai didžiausi Lietuvos paukščiai. Jos lesa vandens ir balų žoles, šaknis ir sėklas. Rudenį, kai ežerai apsidengia ledu, gulbės išskrenda.

     Gulbė - mūsų vandenų puošmena. Jos plunksnos akinančiai baltos. Laikysena išdidi, kaklas ilgas. Ji skrenda ir skleidžia švelnius garsus. Pakeltais sparnais gulbės vandenyje atrodo lyg vandens lelijų žiedai.

     Tačiau gulbės sparno smūgis labai stiprus ir skausmingas. Net lapė bijo dieną gulbę pulti. Gulbės Lietuvoje buvo minimos jau senovėje. Daug yra įvairių padavimų, pasakų, sakmių, mįslių apie gulbes.

Kregždučių lizdas

     Po stogo kraigu kregždės pradėjo lipdyti lizdą. Aš apsidžiaugiau. Norėjau pamatyti, kaip jos stato savo apskritus namelius. Kregždutės statybinių medžiagų skrenda prie upelio. Ten jos griebia snapeliu trupinėlį molio ir grįžta prie lizdo. Lipdo molį prie sienos ir vėl skuba naujo trupinėlio.

     Vieną dieną dangų aptraukė debesys. Pratrūko baisi liūtis. Pakrantės molis primirko. Po lietaus prie lizdelio atskrido viena kregždutė. Ji įsikibo kojytėmis į lizdo kraštą ir kažką snapeliu taisė. Atskrido kita, įkišo jai į snapelį trupinėlį molio. Abi norėjo baigti lizdo statybą.

Dovana

     Gyveno kartą medžiotojas. Turėjo jis žalią apsiaustą, skrybėlę, ilgus batus ir šautuvą. Tai buvo tikras miško šeimininkas.

     Turėjo jis ir dukrelę Mildą. Ji nieko nebijodavo. Net ir gyvatės. Kartą Mildutė prie ežero rado žąsų lizdą. Ji net rankos prie kiaušinių neištiesė. Braidžiojo po rasotą pievos žolę. Rado ten mėlyną kuosos plunksną. Padovanojo tėveliui - bus prie skrybėlės.

      Medžiotojui plunksna labai patiko. Jis Mildutei pasakė ačiū.    

Pienės žiedas

     Esu geltona pienė. Mano lapeliai primena saulės spindulius. Pavasarį geltoni žiedai nukloja pievas. Tada pievos geltonuoja nuo mano žiedų ir džiugina visus.

     Mergytė mėgsta skinti žiedelius ir pinti vainikėlius. Jos pasipuošia vainikėliais ir džiūgauja. 

     Mano žiedus lanko bitelės. Jos atlekia iš mažų namelių. Bičių nameliai - aviliai. Juose gyvena darbštuolės bitelės. Jos renka medų.

     Ar girdėjai, kad iš mano žiedų galima išvirti uogienę? Gal matei ir ragavai tokio gardumyno?

Medžiotojo pasakojimas

     Kartą grįžo medžiotojas iš miško. Numetė skrybėlę, iš krepšio išbėrė keletą baravykų. Iš kišenės išėmė šiek tiek čiobrelių. Ir pasakoja.

     Einu per mišką. Žymiu medžius kirtimui. Žiūriu - zuikis. Tupi ant užpakalinių kojyčių. Einu toliau. O jis vėl priešais mane. Čia dingsta, čia vėl atsiranda. Ir dar juokiasi. Aš jam liepiau bėgti namo, nes iškepsiu vakarienei. Kiškutis nebijo. Žino - šeimininkė nekeps zuikių be bruknių. O bruknės dar neparaudusios. Apėmė pyktis, griebiau šautuvą ir pykšt! Pataikiau į samanas. Tai buvo pats įdomiausias mano sutiktas zuikis.

Bitutės kelionė

     Išaušo pavasaris. Iš gilaus miego pabudo bitutė. Pažadino drauges. Visos žvilgtelėjo pro langelį. Mato - saulutė šviečia. Išlindo iš avilio ir nuskrido prie obelaitės. Bet obelaitė dar nežydėjo ir patarė skristi prie vyšnios. Bet ir jai dar neišsiskleidė nė vienas žiedelis. Liūdnos ir alkanos bitelės ruošėsi skristi į avilį.

     Staiga po krūmu pamatė mėlyną gėlytę. Tai buvo žibuoklė. Ji atskleidė bitutėms savo taurelę. Ši buvo pilna gardaus kvapo ir sulčių. Prisivalgė, atsigėrė bitutės ir linksmos nuskrido į avilį.

Lietuva - linų kraštas

     Mažytė Lietuva nuo seno garsėjo linais. Lyg melsvos akys šypsosi jie mūsų gimtojoje žemėje. Gražiausių dainelių sudėjo lietuviai apie lino šakelę. Ploniausias drobeles išausdavo iš lino darbščiausios lietuvaitės. Jos siūdavo rūbus iš lininių audinių. Linine lovatiese dengdavo ąžuolinę lovą. 

     Žėri saulė. Pučia gaivus vėjelis. Išdžius dirva. Laukuose sės linus. Bus puikiausio darbelio.

Netektis

     Ėjau vasarą mišku. Girdžiu - kažkas po tankią žolę bėgioja. Ėmiau dairytis. Žiūriu - mažas paukštelis žolėje. Paėmiau tą paukščiuką ir nešu namo. Iš to džiaugsmo lyg sparnais į namus parskridau. Namie jam padaviau lesti įvairių grūdelių. Palesė ir linksmesnis pasidarė. Sukaliau jam narvelį, gaudžiau vabzdžius. Visą rudenį jis pas mane gyveno.

     Kartą išėjau pasivaikščioti į rudeninį mišką. O narvelį blogai uždariau. Jis išskrido į kambarį, o pro langą - laukan.

     Labai aš jį mylėjau. Net verkiau.

Pavasarį

     Pavasarį saulutė kils vis aukštyn ir aukštyn. Lietus nuplaus sniego likučius. Sprogs medžių pumpurai. Sugrįš paukšteliai. Vaikai pasiruoš juos sutikti.

     Gražus išauš rytas. Tirštas rūkas gaubs mišką. Išlįs melsvos žibučių akutės. 

    Gausiai palis. Paskui vėjelis nupūs debesis. Saulutė vėl glostys žemę. Padangėje vyturys paskelbs pavasarį.

Sveikas, pavasari!

     Išgirdo pavasaris paukščių ir žmonių dejones ir nusprendė greičiau grįžti.

     Paspaudė pentinais savo ristą žirgą ir pasileido pirmyn. Prie balno pririšti krepšiai įvairiausių žiedų. Įkišo ranką į vieną krepšį ir plačiai pažėrė ant žemės. Tuojau miškuose ir piliakalnių pašlaitėse pražydo žibuoklės. Nuo jų melsvumo dangus skaidriai pamėlo. Saulė kaitriau suspindo. Paskui pasiautė ranka dar kartą. Papūtė šiltas rytų vėjas. O kai abiem rankom pažėrė, dangaus skliaute nubildėjo pirmasis griaustinis.

     Visi linksmai pasveikino pavasarį.

Kunigaikštis Vytautas

     Kunigaikštis Vytautas buvo neaukšto ūgio, judrus, tvarkingas, be barzdos. Buvo labai valingas, rūpestingas, darbštus. Laisvai kalbėjo šešiomis kalbomis. Jis pirmasis Vilniuje įsteigė pradžios mokyklas. Pastatė nemažai bažnyčių. Viena gražiausių ir dabar tebestovi Kaune, prie Nemuno.

     Vytauto žmona buvo kunigaikštienė Ona. Tai buvo protinga ir energinga moteris. Ji padėjo Vytautui valdyti Lietuvą.

     Kunigaikštis buvo gerbiamas politikas visoje Europoje. Jis Trakuose pastatė tvirčiausią ir gražiausią pilį. Ši pilis ir dabar byloja apie Vytauto galybę ir amžinumą.

Strazdas

     Strazdas rimtai nusprendė ir pasiūlė draugei sukti lizdą pakraigėje. Ši laukė tokio pasiūlymo, tačiau nenorėjo lizdo pačioje žmonių pašonėje. Ji purptelėjo ir nuskrido.

     Strazdas nusekė ją. Jis skrido paskui patelę, be paliovos gražiai čiulbėjo. Kvietė ją prie savęs.

     Atėjo vakaras. Saulė nutiesė nuo aukštų medžių ilgą šešėlį. Abu strazdai nuskrido į mišką. Jie pasirinko lizdui vietą tarp ąžuolo šakų. Čia neužpūtė vėjas, neužlijo lietus, nepasiekė šarkos. Juk šarkos - didžiausios kiaušinių rijikės.

     Netrukus šiame lizde jau čirškė keli strazdų jaunikliai.