Gyveno Didysis ir Mažasis... 
Kartą Mažasis paniuro ir įširdo...
- Kas nutiko? - pasiteiravo Didysis. 
- Aš esu liūdnas ir supykęs. Ir nemanau, kad tu mane myli, - sumurmėjo Mažasis. 
- O, Mažutėli, ar tu supykęs, ar ne – vis tiek tave myliu, kad ir kas benutiktų, - tarė Didysis. 
- Jei aš tapsiu niurgzliu nerangiu meškiuku, ar ir tada tu mylėsi mane ir rūpinsiesi manimi? 
- Žinoma! Ar tu būsi meškiukas, ar ne - aš tave mylėsiu, kad ir kas benutiktų! 
- O jei aš pavirsiu bjauriu slidžiu vabaliuku, ar vis tiek mane mylėsi ir norėsi mane apkabinti? 
- Žinoma! Ar tu pavirsi vabaliuku, ar ne - aš tave mylėsiu, kad ir kas benutiktų, - tvirtino Didysis.
- Kad ir kas benutiktų? – paklausė Mažasis ir ... nusišypsojo. 
- O jei aš būčiau krokodilas? –paklausė Mažasis. 
- Aš vis tiek tave apkabinčiau ir kiekvieną vakarą, glėbyje nunešęs į patalėlį, tave apklostyčiau ir padainuočiau lopšinę! 
- Ar meilė gali pasenti, ar susinešioti? Ar gali ji sulūžti? 
Ar gali ji prakiurti, ar ant tos skylės galima užsiūti lopą? 
Ar galima meilę pataisyti? 
- Kol mes drauge, šypsenomis ir apkabinimais  mes galime meilę pataisyti ir atnaujinti, - atsakė Didysis. 
- O jei tu iškeliausi toli toli? Ar tavo meilė išvyks kartu su tavimi, ar pasiliks? 
- Pažiūrėk į žvaigždes. Jos yra toli nuo mūsų, bet jų šviesa vis tiek mus pasiekia. Taip ir meilė: ar mes būtume šalia vienas kito, ar toli, bet meilė bus visuomet aplink mus ir mumyse, kur mes bebūtume...